Bičiulystė suartina ir tolimus kaimynus

Kai pražysta šaltekšniai, pievos pradeda puoštis geltona pienių spalva, kai vis aukščiau ir aukščiau į padangę kyla saulė, dosniai berdama savo spindulius žemėn, tada, atrodo, ir prasideda bitininko sezonas.

- Ne, - kategoriškai su tokiomis mintimis nesutinka Adutiškio miestelyje gyvenantis bitininkas Aleksandras Pupkevičius. – Bitininkams prasideda sausio 1-ąją ir trunka ištisus metus.

 

Bitininkas ir Bičių karalienė

Prieš šešetą ar devynetą metų Aleksandras bitininkavo taip, kaip ir dabar bitininkauja kiti arba bent dauguma Švenčionių rajono bitininkų. Gal tik bičių šeimų turėjo daugiau už kitus, gal dažniau jas į ganyklas išgabendavo, gal daugiau medaus prikopinėdavo. Nepamainoma padėjėja, o gal ir lygiavertė specialistė buvo ir yra iš Rokiškio rajono kilusi jo žmona Marytė, dar ankstyvoje vaikystėje pomėgį bitininkauti perėmusi iš savo senelės. 2007-aisiais Marytei buvo suteiktas garbingas Bičių karalienės vardas. Lietuvoje šį titulą ji pelnė šeštoji (po Romos Mačienės, Meilutės Mociškytės, Irenos Gasperavičiūtės, Valdos Bajorienės ir Valentinos Švabauskienės).

- Tik aš ligi šiol esu „tiesiog bitininkas“, - juokauja Aleksandras.

Neabejingi bitininkavimui ir visi trys Pupkevičių sūnūs – Tadas, Tomas ir Karolis.

 

Rėmelius pagamino „Senas malūnas“

Aleksandrą aplankėme jo namuose. Jis tvarkė rėmelius, į kuriuos vėliau dės vaško plokšteles (vaškuoles). Tas plokšteles vėliau sudės į korpusus.

- Rėmeliai turi būti padaryti milimetro tikslumu, - paaiškino. – Tokių rėmelių pavyzdžius aš gavau iš Prienų rajone Paprūdžių kaime gyvenančio bitininko Audrūno Laimėlio.

Aleksandras padarė tų rėmelių brėžinius ir paprašė „Seno malūno“ vadovą Edvardą Jakubėną jų pagaminti. „Seno malūno“ specialistai pernai bitininkui pagamino 2 tūkst., o šiemet – jau 3 tūkst. tokių rėmelių. Švenčionėliškių darbu Aleksandras patenkintas. Tokių rėmelių gamyba, atrodo, susidomėjo ir švedai, kiti bitininkai.

 

Veislės iš užsienio

- Jeigu prieš dešimtmetį man kas nors būtų pasakęs, kad žiemą nereikia apšildyti bičių, tokį aš būčiau durniumi palaikęs, - nė kiek neabejoja Aleksandras. – Ir jeigu aš dabar sakyčiau, kad bičių apšildymas žiemos laikotarpiu visiškai nereikalingas, dauguma bitininkų mane durniumi išvadintų.

Savo teiginiui pagrįsti adutiškietis gali nuvesti bet kurį lankytoją prie daugiaaukščių avilių, kurių apačioje tik tinkliukas. Jis reikalingas tam, kad į avilį pelytė ar mažytis paukščiukas neįlįstų. Todėl gali ir per didžiausius šalčius netrukdomai stebėti žiemojančias bitutes.

Jos ne vietinės veislės. Jas Anglijoje išvedė vienuolis brolis Adomas ir pavadino buchvast. Prieš ketverius metus Aleksandras šią veislę įsigijo iš biomedicinos mokslų daktaro Algirdo Amšiejaus. Pirmoje įsigytoje partijoje – 30 apvaisintų motinėlių. Dabar šias motinėles Pupkevičių šeima daugina savo bityne. Tuo galėjo įsitikinti ir kiti bitininkai Žemės ūkio rūmų pernai Adutiškyje surengto seminaro metu.

Turimomis žiniomis, kitą naują užsienietišką Karnika bičių veislę dabar praktikuoja ir Magūnų seniūnas Jonas Vaivilavičius.

Tačiau, Aleksandro nuomone, Švenčionių rajone bičių veislinis darbas kol kas dar gerokai apleistas.

 

Vartojimo tradicijos

Švenčionių miesto turgavietėje prekiaujančių medumi ir kitais bičių produktais, atrodo, nestinga. Viena švenčioniškio bitininko žmona suskaičiavo vienuolika tokių prekeivių. Medaus pasirinkti tikriausiai galima ir pagal spalvą, ir pagal skonį. Marytės teigimu, dar neretas tapatina lipčių su liepų medumi.

Skirtingose šalyse, pasak Aleksandro, skirtingas ir medaus poreikis. Lenkai daugiausia skanauja skystą, vokiečiai – kreminį, švedai – baltą kietą, rusai – tamsų grikinį, lietuviai – kvapnų medų. Rytų Aukštaitijoje tamsaus grikinio medaus poreikis didžiausias Visagine, kur gyvena daug rusų tautybės žmonių.

Tai tikriausiai nuo seno susiklosčiusios medaus vartojimo tradicijos. Jų keisti nėra jokio reikalo.

 

Užtektų ir trejeto stambių bitynų

2008-ųjų birželio 6-13 dienomis A.Pupkevičius lankėsi Švedijoje. Kai iš šios šalies bitininkų išgirdo, kad per sezoną iš bičių šeimos surenkama apie 100 kg medaus, nepatikėjo. Tik vienas sau pagalvojo, kad švedai giriasi. Šios šalies delegacija, berods, iš užsieniečių buvo pati didžiausia Švenčionyse surengtoje Lietuvos bitininkų šventėje. Bet vėliau įsitikino, kad švedai nemelavo, kaip dabar Aleksandro žodžiais dar netiki ne vienas bičiulis.

Kai Aleksandras pasako, kad pernai iš bičių šeimos surinko po 107 kg medaus, daug kas jį vadina tiesiog pagyrūnu.

Tikriausiai daug kam kiltų abejonė ir dėl Aleksandro nuomonės, kad Lietuvos žmonių poreikiams medumi patenkinti užtektų ir trejeto stambių bitynų. Tokius bitynus, kuriuose priskaičiuojama apie 1000 bičių šeimų, Lietuvoje jau turi ukmergiškis Jonas Šantaras, uteniškių Skardžių šeima, gal dar vienas kitas. Iš tokių bitynų kasmet surenkama po 100 tonų medaus.

- Aš esu tik vidutiniokas, - girdžiu Aleksandro žodžius, - laikau 170 bičių šeimų. Jų nauja buchvast veislė nesispiečia.

Aleksandro tvirtinimu, mums įprastos vietinės veislės, kurių spiečius dažniausiai stebime gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, neretai nuūžia nežinia kur. Ne kiekvieną spiečių pavyksta susemti. Be to, dvi savaites iki spietimosi jos nedirba, per spietimąsi (vestuves) – taip pat, po spietimosi likusios darbininkės medaus likučius palieka savo vaikams maitinti. Kartais bitininkui ne kažin kas ir lieka.

Marytės ir Aleksandro Pupkevičių šeima medų ima irgi naujoviškai: iš avilių bites išpučia stipriu pūtikliu, į išimtų rėmelių su medumi vietą įstato naujus. Toliau – kiti darbai. Šiemet jau tikisi galutinai įrengti medaus fasavimo liniją.

 

Pomėgis tampa verslu

Bitininkystė populiari pasaulyje, ypač šiltose klimato juostose. Daugiausia medaus surenkama Kinijoje, JAV, Argentinoje. Pernai pastarojoje lankėsi ir Algirdas Amšiejus. Buenos Airėse vykusio „Apimondijos“ kongreso įspūdžiais jis dalijosi ir su Punske (Lenkija) gyvenančiais lietuvių bitininkais. Bitininkaujantiems šiltose klimato juostose medunešis trunka ne tris mėnesius, kaip Lietuvoje, o ištisus metus. Ten bitininkystė – ne pomėgis, o verslas.

Ir Aleksandras savo ankstesnį pomėgį bitėms jau dabar vadina ne pomėgiu, o verslu, nors jo žmoną toks darbų apibūdinimas dar šiek tiek erzina.

Šiaip ar taip, tobulėjimui ribų nėra. Todėl visiškai suprantamas Pupkevičių šeimos noras jau šių metų vasarį apsilankyti pas Švedijos bitininkus. Šiek tiek vėliau – kovo 9-11 dienomis Algirdą Amšiejų, kai kuriuos kitus Lietuvoje gyvenančius bičiulius į Sologorske vyksiantį bitininkų suvažiavimą kviečia baltarusiai.

Lietuvos delegacijos sudėtyje – ir adutiškietis Aleksandras Pupkevičius.

Bronius NARKŪNAS